Kuršių nerijoje stebėti lankytojų srautai
Apie liepos 16 dieną Kuršių nerijos nacionaliniame parke vykdytą lankytojų srautų stebėseną kalbasi „EKO redakcijos“ žurnalistė Rūta Šetikaitė ir Baltijos aplinkos forumo gamtos apsaugos ekspertė Vilma Enuksonaitė.
– Kaip kilo idėja stebėti Kuršių nerijos nacionalinį parką?
– Kuršių nerijos nacionalinis parkas, užimantis 264 kvadratinių kilometrų teritoriją, įsteigtas siekiant apsaugoti išskirtinį jūros, vėjo ir žmogaus veiklos sąveikoje susidariusį ir tebesiformuojantį kraštovaizdį, kuris 2000 metais Jungtinių Tautų UNESCO Pasaulio paveldo komiteto buvo įvertintas kaip pasaulinės reikšmės kultūros vertybė.
Šiuo metu čia ilsėtis pageidautų beveik pusė Lietuvos gyventojų, o vasaros piko dienomis vienu metu čia gali būti 11 –12 tūkstančių ir net daugiau lankytojų.
Specialistų teigimu, grėsmę šio kraštovaizdžio išlikimui gali kelti negrįžtami pokyčiai, kuriuos lemia ir žmogus. Todėl UNESCO Pasaulio paveldo komitetas skatina Lietuvą taip pat parengti ir turizmo strategiją, kuri įvertintų lankytojų ir transporto srautus Kuršių nerijoje.
Mūsų projekto metu Kuršių nerijos teritorijose bus išbandytos šios vietos talpos įvertinimo ir transporto kiekio apskaičiavimo metodikos.
Rengdami metodiką tarėmės su įvairių sričių specialistais: Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojais, botanikais, geologais. Jie rekomendavo lankytojų srautų poveikį vertinti būtent šioje teritorijoje, nes Parnidžio kopa intensyviai lankoma turistų.
– Ar galite apibendrinti šio stebėjimo rezultatus?
– Stebėjimui buvo pasirinktos degradavusios, vidutiniškos ir sveikos būklės baltųjų ir pilkųjų kopų buveinės. Rezultatai rodo, kad intensyviai lankomos tiek baltųjų, tiek pilkųjų kopų buveinės yra labiau pažeistos. Geros būklės buveinę stebėjimo metu (per 6 val.) aplankė nuo 0 iki 27 žmonių, o degradavusią nuo 3 iki 118.
Stebėti lankytojų srautus mums padėjo 13 savanorių. Labai jiems dėkojame ir tikimės toliau bendradarbiauti. Kitą kartą Nidoje mus sutiksite rugpjūčio mėnesio viduryje, kuomet skaičiuosime transporto priemonių srautą miestelio gatvėse ir automobilių stovėjimo aikštelėse.
– Ar nuolatinis žmonių srautas ardo kopas?
– Dėl nereguliuojamų turistų srautų per pastarąjį dešimtmetį čia sunyko baltųjų kopų buveinė. Lankytojų srautų stebėjimams, vykdytiems liepos 16 d., įvairios būklės kopų laukelius atrinkusios mokslininkės jau nerado sveikos baltųjų kopų buveinės pavyzdžio.
Turbūt visi puikiai prisimename, jog dar praeito dešimtmečio pradžioje, žvelgiant nuo Saulės laikrodžio, apžvalgos aikštelės artimiausiame plane taip pat buvo matoma stūksanti baltoji kopa, nuo kurios šlaito turbūt yra leidęsis ne vienas draustinyje tuomet apsilankęs turistas. Toks leidimasis kopų šlaitais, žolynų trypimas, važinėjimas po smėlynus dviračiais ypač ardo smėlynų struktūras.
Bandomoji lankytojų stebėsena buvo atliekama ir ant apsauginio kopagūbrio Nidos paplūdimyje, kur poilsiautojai išmynė ištisą takelių, vedančių link jūros, tinklą. Dėl intensyvaus apsauginio kopagūbrio lankymo ir defliacinių daubų atsiradimo kopagūbris žemėja ir siaurėja. 1805 metais, prasidėjus nuosekliems smėlio judėjimo stabdymo darbams, pirmiausia išilgai viso pajūrio buvo pradėtas formuoti būtent apsauginis kopagūbris, kurio pagrindinė funkcija – sukaupti smėlį ir neleisti jam keliauti į nerijos gilumą.
– Kuo gali pasigirti Kuršių nerijos nacionalinis parkas? Ar jame auga itin reti augalai, veisiasi kitur nebūdingi gyvūnai?
– Čia auga Kuršių nerijos smėlynams būdingos augalų rūšys: pajūrinė smiltlendrė, baltijinė linažolė, pajūrinė našlaitė, pajūrinis pelėžirnis. Ant apsauginio kopagūbrio įsikuria dekoratyviai atrodanti į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta dygliuota pajūrinė zunda.
Nerijos miškuose yra šešios itin retos bruknės ir viržio giminaitės tyrulinės erikos subpopuliacijos. Tiesiai ant smėlio žemoje žolėje peri žvirblio dydžio dirvoniniai kalviukai, o atokesniuose miško kampeliuose – jūriniai ereliai.
Be to, Kuršių nerija garsėja ir dviprasmiškai vertinama kormoranų kolonija. Tačiau, be jokios abejonės, Kuršių nerijos nacionalinis parkas labiausiai išsiskiria savo kultūriniu kraštovaizdžiu. Šio kraštovaizdžio išilginės skirtingos juostos (Apsauginis pajūrio pylimas, Palvės miškai, didžiojo kopagūbrio kalninių pušelių apdaras) kurtos tam, kad tramdytų pusiasalio gamtos stichiją ir sudarytų ekologiškai stabilią galimybę jame gyventi žmogui.
