Siųstuvų duomenys detaliai pasakoja apie jūrinių paukščių gyvenimą (foto)
Praėjusią savaitę į Baltijos jūros priekrantę ties Kuršių nerija žiemoti grįžo nuodėgulės patelė, kurią Lietuvos mokslininkai pažįsta geriau nei bet kurią kitą jos gentainę.
Jie tiksliai žino, kiek tūkstančių kilometrų antis šiemet nukeliavo į perimvietes už poliarinio rato, kur ir kiek laiko pakeliui ilsėjosi, kur perėjo ir kada parskrido atgal į žiemavietę Lietuvoje. Šią informaciją pastaruosius dešimt mėnesių beveik 700 kartų fiksavo palydovinis siųstuvas, sausį implantuotas Baltijos jūroje prie Alksnynės pagautam paukščiui.
„Žinome, kad nuodėgulės patelė perėjo prie nedidelio ežerėlio taigoje ant Rusijos Archangelsko ir Nencų autonominės apygardos ribos – beveik už 2000 km nuo žiemavietės Lietuvoje“, – pasakoja palydovo duomenis analizavęs Vilniaus universiteto Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis dr. Mindaugas Dagys. „Liepos mėnesį ji patraukė atgal link Barenco jūros. Iš tokio trumpo buvimo perimvietėje galima spėti, kad paukščio perėjimas nebuvo sėkmingas. Šios ančių rūšies jaunikliai auga gana ilgai, o skraidyti Rusijos šiaurėje jie paprastai pradeda apie rugsėjo vidurį“, – apibendrina dr. M. Dagys.
Siųstuvo duomenys taip pat rodo, kad paskutinį vasaros mėnesį praleidusi sekliuose Barenco jūros vandenyse, rugpjūčio pabaigoje nuodėgulė grįžo į Baltijos jūrą, Rygos įlanką, 1600 km atstumą įveikdama vos per tris paras.
Dar sparčiau įspūdingus atstumus migruodamas nukeliauja rudakaklis naras, siųstuvu Lietuvos mokslininkų pažymėtas šiemet kovą. Jis skrido perėti 2800 km už Uralo kalnų. Mėnesį praleidęs prie Lietuvos krantų, balandį jis patraukė link Estijos. Gegužę paukštis net dukart leidosi į tolimą kelionę: už 900 km esančią Baltąją jūrą jis pasiekė per pusantros paros, o vėliau taip pat greitai perskrido į dar už 1100 km į rytus esančią perimvietę prie Obės upės. Pasak mokslininkų, sprendžiant iš to, kad čia jis praleido tris mėnesius, greičiausiai jam pavyko sėkmingai išperėti jauniklius. Siųstuvas rodo, jog rugsėjį naras pradėjo kelionę atgal ir mėnesio pabaigoje jau buvo užfiksuotas Rygos įlankoje. Šiuo metu naras jau irgi grįžo į Baltijos jūrą ties Lietuva.
Šie du paukščiai yra pirmieji savo rūšies atstovai Europoje, tiriami naudojant šį metodą. Pasak veterinarijos gydytojo projekto komandos nario Juliaus Morkūno, tokiu būdu net ir nedidelė paukščių imtis gali suteikti labai daug informacijos apie jų žiemavietes, migracijos kelius ir perimvietes.
„Analogiškai informacijai gauti tokiais tradiciniais metodais kaip paukščių žiedavimas reikėtų kur kas didesnių paukščių imčių ir didesnių pastangų surenkant duomenis“, – pastebi jis. „Dabar pažymėjus vos po vieną paukštį, surinkta naujų žinių apie šių dviejų rūšių ekologiją“, – sako J. Morkūnas.
Šie duomenys mokslininkams svarbūs tiriant jūrinių paukščių maitinimosi ir nakvynės vietas, nes papildo ir padeda tiksliau interpretuoti duomenis renkamus atliekant stebėjimus iš laivų. Surinktos žinios padės išskirti saugomas teritorijas šiems nykstantiems sparnuočiams ir parinkti tinkamiausias jų apsaugos priemones.
Unikalų skaimeninį jūrinių paukščių stebėjimo būdą mokslininkai pasitelkia įgyvendindami Europos Sąjungos LIFE+ programos projektą. Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio tyrimų ir planavimo instituto koordinuojamo projekto metu taip pat inventorizuojamos žūvų rūšys ir Baltijos jūros dugno buveinės Lietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje.
Jungtinėse Amerikos valstijose, kur stažavosi ir vienas projekto komandos narys, ir Kanadoje implantuojami siųstuvai jūrinių paukščių tyrimams naudojami daugiau kaip 10 metų – šiuo metodu jau sekta virš tūkstančio jūrinių ančių individų. Tuo metu Europoje šis tyrimų būdas žengia pirmuosius žingsnius, o sužymėtų paukščių skaičius nesiekia nė šimto.
Palydoviniais siųstuvais pažymėtos nuodegulės (Velvet Scoter) ir rudakaklio naro (Red-throated Diver) judėjimo trajektorijos 2012 m.
