Islandijos gamtosauga: aš neparduosiu savo draugo

„Aš neparduosiu savo draugo,” – taip XX a. pr. atsakė vienas Islandijos ūkininkas užsienio investuotojui, ketinusiam įrengti hidroelektrinę ant vieno įspūdingiausių Islandijos kroklių Gullfoss. Vėliau ūkininko dukra kelis dešimtmečius pasiaukojančiai tęsė tėvo pradėtą kovą. Hidroelektrinė nebuvo pastatyta, o dukra amžiams gavo pirmosios Islandijos gamtosaugininkės titulą.

Ši istorija pasirodė simbolinė aplinkosaugininkams Ritai Norvaišaitei ir Justui Gulbinui, vasaros pabaigoje viešėjusiems įstabiojoje ugnikalnių ir ledynų žemėje bei bedravusiais su vietos ūkininkais, gamtosaugininkais bei mokslininkais. „Šis pasakojimas puikiai iliustruoja ne tik Islandijos gamtosaugos praeitį, bet ir dabartį. Ji susijusi su pasiaukojančiu išskirtinių asmenybių darbu ir dažniausiai pasireiškia kaip atsakas į grėsmę,” – vizito metu įgytą patirtį apibendrino Baltijos aplinkos forumo specialistė Rita Norvaišaitė.

„Islandai labai racionaliai sprendžia susidariusias problemas. Štai, kad ir visai neseniai jie turėjo problemą dėl pernelyg intensyvios žvejybos – sparčiai mažėjo žuvų. Tada mokslininkai atliko detalius tyrimus, parengė gaires, kaip vykdyti žvejybą, visi ėmėsi jomis vadovautis ir štai – žuvų populiacija atsigavo ir dabar didėja,” – kolegę papildo Justas Gulbinas.

Anot aplinkosaugininkų, šiuo metu Islandija susiduria su kita problema – itin sparčiu turizmo augimu. Nuo praėjusių metų turistų srautai paaugo 40 %. Per praėjusius metus čia apsilankė 1.5 mln. lankytojų t.y. vienam islandui (įskaitant vaikus ir pagyvenusius žmones) teko 5 turistai. „Natūrali Islandijos augalija lengvai pažeidžiama – nuolat kenčia nuo erozijos, intensyvaus gyvulių ganymo. O ką jau kalbėti apie nuo takų mėgstančius nusukti turistus! Jei Lietuvoje žolėje išmintas takelis po geros liūties vėl sužaliuoja, Islandijoje dėl atšiaurių sąlygų tai neįmanoma.” – sako Justas Gulbinas. Vaikino teigimu, būtent dėl to Islandijos nacionalinių parkų darbuotojai išskirtinį dėmesį ir didžiąją savo darbo laiko dalį skiria bendravimui su turistais. „Kai turistų srautai tapo nevaldomi didžiausiame ledyne Vatnajökull, ši problema buvo sprendžiama panašiai kaip intensyvios žvejybos atveju. Mokslininkai detaliai ištyrinėjo teritoriją, konsultuodamiesi su vietos ūkininkais ir medžiotojais, parengė aiškias teritorijos naudojimo taisykles ir paskyrė kontroliuojančią instituciją. Teritorijoje buvo įkurtas nacionalinis parkas, kurio darbuotojai prižiūri turitų veiklą. Mūsų sutikti vietos gyventojai dėl to labai patenkinti,” – įspūdžiais dalinosi Rita Norvaišaitė.

Panašiai tikimasi spręsti ir naujų hidroelektrinių statybos klausimus. Užsienio investuotojus vilioja šalis, kurioje – vien žalioji energetika. Čia įsikūrusios gamyklos sunaudoja apie 80 % pagaminamos energijos. Investuotojai ragina statyti daugiau hidroelektrinių, vietos gyventojai ir aplinkosaugininkais tam priešinasi. Artimiausiu metu geriausi Islandijos mokslininkai pradės rengti nacionalinį energetikos planą, kuriame bus nurodytos naujų hidroelektrinių vietos.

Baltijos aplinkos forumo specialistų manymu, didžiausia gamtosaugos stiprybė Islandijoje – ekonomikos ir žmonių gyvenimo būdo ryšys su gamta. Žmonės, dirbantys dviejuose svarbiausiuose verslo sektoriuose – turizme ir žvejyboje –, puikiai supranta gamtos jiems teikiamą naudą, ją brangina ir nori saugoti. Ūkininkai nuo seno čia įpratę savo veiklą derinti prie gamtos ciklų. Kiekviena jų diena prasideda ir baigiasi gamtoje. Ypatingas ryšys su gamta atsispindi vieno ūkininko pasakojime apie gretimai gyvenančių gagų pūkų rinkimą. Jie yra labai vertingi – iš jų daromi šilti ir labai švelnūs drabužiai. Ūkininkai gagas labai saugo, netgi šventomis laiko – aptveria lizdus, kad arktinės lapės neprieitų, nuo lizdų paima tik nedidelį kiekį pūkų, kad nepakenktų dėčiai. Netinkamą elgesį su šiais paukščiais vietos gyventojai smerkia.

Dar viena Islandijos gamtosaugos stiprybė – inidvidualus gamtosaugos priemonių taikymas. Ugnikalnių saloje kiekviena saugoma teritorija turi skirtingus pareigybių aprašus bei skirtingas atsakomybes, čia taip pat gausiai naudojamos individualizuotos ūkininkų ar įvairių organizacijų sutartys su valstybės institucijomis. Pavyzdžiui, vienose teritorijose šlapynėmis rūpinasi universitetas, kitose – jas saugo nacionalinis parkas, įvairūs institutai. Vos prieš kelias savaites Islandijoje prasidėjo pelkių atkūrimo iniciatyva, kurios metu bus sudaromos sutartys su ūkininkais dėl jų žemėse esančių kanalų užkasimo ir natūralaus vandens lygio atstatymo.

Ir tikrai simboliška, kad paskutinę kelionės Islandijoje dieną Justas ir Rita susitiko su ūkininke Heida. Vos 22-ejų ji perėmė tėvų ūkį, sėkmingai jam vadovauja, dalyvauja vietos politikoje yra nacionalinio parko tarybos narė. Paklausta apie tai, kodėl be kelių šimtų avių priežiūros jauna moteris dar ryžosi ir vietos politikoje aktyviai dalyvauti, ji tarstelėjo: „Na, žinot, susidarė tokia situacija, kad pramonė greta mano žemių norėjo hidroelektrinę statyti. Tam aš pradėjau aktyviai priešintis”.

Per ugnikalnių ir ledynų žemę nuvilnija: „Aš neparduosiu savo draugo”.

Nuo 2014 m. Baltijos aplinkos forumas įgyvendina atvirų buveinių palaikymo projektą Nemuno deltoje. Šį projektą remia Europos ekonominės erdvės programa (EEA grants). Kaip ir kiti programos dalyviai, Baltijos aplinkos forumo specialistai turėjo išskirtinę galimybę susiplanuoti ir įgyvendinti šios programos finansuojamą patirties dalinimosi kelionę.